Ko tikiuosi?

Rašau savo laiškus nelaukdama nei pritarimo, nei palaikymo, nei kritikos. Nenoriu ir diskusijos.Nenoriu ir komentarų, kurie primintų „Delfi „ paskelbtų straipsnių nuomonių ir atsiliepimų laviną. Ne dėl to, kad bijočiau, o tiesiog brangindama jūsų ir savo laiką.

Niekas nepakeis mano minčių eigos, jei to nenorėsiu pati. Ir tik laikas gali priversti suplėšyti vieną ar kitą laišką– pripažįstant – aš buvau neteisi.

Tad kviečiu, nebandykime paneigti vieni kitų, o tiesiog rašykime gyvenimo suvokimo, klausimų kėlimo ir atsakymų suradimo laiškus. Kiekvienas atskirai.

Tegu tai bus dienoraštis, išpažintis, gyvenimo knyga.

Ko tikiuosi rašydama laiškus?

Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pasakys, kad suaugusiųjų sukurtas pasaulis yra ydingas, visuomenė serganti, o moralinis nuosmukis pasiekęs kulminaciją. Kurie supras, kad į tokį pūvantį pasaulį atvesti vaikų nevalia.
Tikiuosi, kad žmonės nebenorės diskutuoti, neuždavinės klausimų, neturės vidinių baimių ir aiškiai pasakys - sukurkime pasaulį tinkantį vaikams, sugrąžinkime jiems priklausančią erdvę – gamtos pasaulį.

Nedelsdami.
Neatidėliodami.
Tuoj pat.
Vaikai juk greitai auga!

Vilija

2005.12.14

Visos teisės saugomos.
Kopijuoti ir platinti be autorių sutikimo draudžiama.